Ar sunku šiandieniniam vyrui būti tėvu? Psichologas dr. Marius Daugelavičius įsitikinęs, kad netgi labai. Ir apskritai vyru šiandien būti nelengva. Anksčiau viskas buvo aišku – vyrų ir moterų, tėvų ir motinų vaidmenys buvo apibrėžti per tūkstantmečius susiformavusios tradicijos. Šiandien išgyvename lūžį, kai senųjų modelių atsisakoma, bet naujieji dar nesusiformavę. Dėl to kenčia ir vyrai, nerandantys, kaip prisidėti prie šeimos gerovės, jeigu iš jų jau nebereikalaujama sumedžioti bizono, ir moterys, trokštančios nepriklausomybės, tačiau slapta svajojančios atsiremti į stiprų vyrišką petį. - Sakoma, kad moteris laiko tris namų kampus. Ar tai tiesa? Ar iš tiesų vyrai taip toli išstumti iš namų sferos?

- Kalbant apie tris kampus, paprastai turimi omenyje fiziniai namai. Namų ruoša – valymas, skalbimas, tvarkymas. Tradiciškai tai iš tikrųjų daro moterys. Bet kažkas turi rūpintis didžiaisiais dalykais - kad tie namai apskritai būtų, kad būtų už ką juos išlaikyti. Anksčiau žmonėms grėsdavo įvairūs pavojai, tekdavo ginti namus. Vyras tradiciškai rūpindavosi visais tais išoriniais dalykais – ginti šeimą, rūpintis, ją išlaikyti. O moteris tradiciškai daugiau rūpindavosi vidiniais šeimos dalykais.

Kalbant globaliomis kategorijomis, vyras iš principo labiau koncentruojasi į išorinius ir didelius dalykus, didelius iššūkius – sumedžioti bizoną, nugalėti kare. Vyrui psichologiškai labai sunku užsiiminėti smulkmenomis. Moteris geba geriau matyti smulkmenas ir vidinius dalykus. Namai - tai vidus ir begalė smulkių dalykų.

- Šiais laikais bizono medžioti nebereikia, saugumas patikėtas išorinėms jėgos struktūroms – kaip tai pakeičia vyro funkciją šeimoje?

- Funkcija iš tikrųjų keičiasi. Ir pati moteris šiandien gali save išlaikyti. Tam tikra prasme moteris pereina į tradicinę vyro sferą. Pinigų uždirbimas, namų išlaikymas anksčiau buvo vyrų sritis. Todėl vyras kartais nebežino, kaip jis gali prisidėti prie šeimos gerovės. To, ką anksčiau moterys darė, jis nemoka. Jam psichologiškai labai sunku.

- Kas lemia, kad vyrai mažiau linkę dalyvauti vaikų auklėjime – kultūra ir auklėjimas ar biologinės priežastys?

- Gal jau minėti psichologiniai momentai – kad vyrai labiau orientuoti į išorinius dalykus. O į juos jie linkę ir dėl auklėjimo, ir dėl genetinių priežasčių. Tai vyko dešimtis ir šimtus tūkstančių metų. Visa tai įaugo į genus, kuriuose užkoduota žmonijos patirtis. Ji taip greitai nesikeičia. Nors dabar pasikeitė sąlygos, moteris tapo kitokia – nei psichologijoje, nei genuose, ne fiziologijoje iš principo niekas taip greit nepasikeitė.

Šiais laikais neliko aiškumo, kas yra vyras, kas yra moteris, ką turi daryti vyras, ką turi daryti moteris. Anksčiau buvo aišku – moteris rūpinasi vaikais, namais, o vyras medžioja, uždirba pinigus. Dabar visa tai susimaišė, ir tai didelė tragedija tiek vyrams, tiek moterims. Nebėra to aiškumo ir paprastumo, kaip gyventi. Kyla trintys, konfliktai. Vienas vienaip įsivaizduoja, kitas kitaip, o genuose treti dalykai užkoduoti.

- Ar šiuo metu Lietuvoje dar daug šeimų gyvena pagal tradicinį patriarchalinį modelį?

- Nemažai. Lietuva – gana konservatyvi šalis. Tradicinių modelių išlikę daugiau, nei Vakarų pasaulyje. Bet ir čia pastebimos tokio modelio nykimo tendencijos. Vis labiau populiarėja vakarietiškas laisvesnis modelis, kur pretenduojama į lygybę.

- Ar Lietuvoje patriarchalizmo vis dar nemažai dėl vyrų nelankstumo, ar moterys pačios labiau pageidauja tradicinių „tikrų“ vyrų?

- Ir viena, ir kita. Moteris, kad ir kaip ji pretenduotų į savarankiškumą, nors ir galėdama savimi pati pasirūpinti, vis vien nori, kad vyras ja rūpintųsi. Tai užkoduota ir genuose, ir psichologijoje, kuri „įaugusi į kraują“. Moteris nori saugumo, užuovėjos, o tai gali suteikti stiprus, tradicinis vyras. Atsiranda prieštaravimas – viena vertus, norisi savarankiškumo ir laisvės, kita vertus, norisi saugumo, kad ja rūpintųsi. Prieštaravimai natūralu, nes dabar pokyčių metas. Senas modelis dar neišėjo, o naujas dar neatėjo.

- Kaip šiandieniniai vyrai supranta, ką reiškia būti tėvu, vyru?

- Sunkiai supranta. Nebėra aiškumo, nebėra konkretumo auklėjime. Vieni dalykai atmetami, bet kaip gyventi kitaip – nelabai kas ir moka.

- O kaip reikėtų gyventi? Koks turėtų būti tikras vyras dabartiniais laikais?

  - Turbūt kiekvienas žmogus turi pats sau atsakyti į šitą klausimą. Nėra tokio dalyko, kuris būtų be išlygų teisingas. Šeimoje gerai yra tai, kas priimtina abiems pusėms. Tai, kas kuria gerus santykius, meilę, šilumą šeimoje. Vienu atveju tai gali būti vienoks modelis, kitu – kitoks.

- Koks jūsų požiūris į nepilnas šeimas, vaikus, augančius be tėvo? Ar pilnos šeimos sureikšminimas nėra pernelyg išpūstas? Ar tikrai taip svarbu, kad šeima būtų pilna?

- Absoliučiai svarbu. Jeigu šeima nepilna, formuojasi modelis, kad tai yra normalu ir taip turi būti. Bet vaikams vis vien norisi ir tėvo, ir mamos. Tas poreikis yra prigimtinis. Jeigu tėvo nėra, vaikas jaučiasi nuskriaustas, paliktas – nes tėvas juk buvo. Jo negalėjo nebūti. Viena mama ar vienas tėvas negalėjo susilaukti vaiko. Jausdamasis paliktas, vaikas pradeda keršyti, griauti arba save, arba pasaulį aplink save. Matydamas sugriuvusį savo gyvenimą, jis jaučiasi nevertas gero gyvenimo. Nepilnos šeimos pasekmės gali būti didžiulės ir tragiškos.

- Bet galbūt iš visuomenės kyla vertinimas, kad nepilna šeima yra blogesnė, ir dėl to jose augantys vaikai išgyvena tokias traumas?

  - Įsivaizduokite – jūs neturite maisto. Ar jaučiatės blogai dėl visuomenės požiūrio, ar dėl to, kad jūs tiesiog norite valgyti? Lygiai taip pat tėvo ir mamos poreikis. Jis nėra sugalvotas, tai prigimtinis žmogaus poreikis.

- Ar kokiais nors atvejais tėvas gali pakeisti motiną?

- Ne. Tėvas yra tėvas, o mama yra mama. Tėvas yra vyras, o mama yra moteris. Tėvas moko vaiką, kas yra vyras, o mama moko, kas yra moteris. Jeigu vienos pusės trūksta – dingsta harmonija.

- Kuriame amžiaus tarpsnyje vaikui svarbiausias tėvo vaidmuo?

- Visais. Jeigu nėra tėvo, bet kuriuo atveju tai tragedija. Žinoma, kuo vaikas vyresnis, tuo poveikis mažesnis. Asmenybė labiausiai formuojasi pirmuosius keletą metų, tai gal ir būtų galima sakyti, kad čia tėvo vaidmuo yra svarbesnis, bet nedrįsčiau kategoriškai to teigti.

- Ar reikėtų, atsižvelgiant į pakitusius reikalavimus vyrams, berniukus stengtis auklėti kitaip – lavinti ne įgūdžius, reikalingus ginant šeimą agresyvia jėga ir medžiojant bizonus, o įgūdžius, reikalingus tėčiams prižiūrint vaikus?

  - Bet kokiu atveju, vaikas mokysis iš to, kaip elgiasi jo tėvai ir kokie jie yra. Jeigu tėvas yra vienoks, o auklėja vaiką kitaip, nieko iš to neišeis. Suaugusiems reikia tiesiog būti laiminga šeima, ir vaikas iš jų viso to išmoks. Jeigu tėvai bus nelaimingi – galima auklėti vaiką kaip tik nori, bet jis greičiausiai to nedarys, nes matys, kad tai neveikia. Pats geriausias vaikų auklėjimas – patiems tėvams būti laimingiems.

Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino Jurgita Noreikienė www.lrytas.lt

Visame pasaulyje egzistuoja gausybė įvairių socialinių problemų. Bene skaudžiausia ir labiausiai pasitikėjimą savimi griaunanti problema esti patyčios mokyklose. Patyčios – tarsi srauni upė nusinešanti daugybę aukų. Deja, mūsų tėvynė vis dar pirmauja tarp šalių, kuriose būtent ši problema yra tvirtai įsišaknijusi. Taigi, negalima plaukti pasroviui bei likti abejingiems ir apatiškiems.Patyčių reiškinys gyvuoja jau seniai

„Patyčios vyksta visur - šeimose, kiemuose, matome žiniasklaidoje, todėl nenuostabu, kad jos vyksta ir mokyklose“, - svarstė 9 metų patirtį turinti Alytaus miesto vidurinės mokyklos mokytoja. Pasak jos, šis reiškinys gyvuoja jau labai seniai, tačiau paskutiniu metu jo padaugėjo, atsirado įvairesnių patyčių formų.

Psichologo bei asociacijos „Visas pasaulis manyje“ prezidento Mariaus Daugelavičiaus teigimu, patyčias patyrę vaikai dažnai jaučiasi nesaugūs, jie jaučia nuolatinį nerimą, baimę. Anot M. Daugelavičiaus, tokių vaikų savivertė dažniausiai yra kritusi, jie pradeda tikėti esantys prastesni už kitus ar kad yra juokingi, blogi ir panašiai. „Tai su laiku pereina arba į agresiją arba į depresiją. Agresija - kerštas visam pasauliui, pyktis už patirtas skriaudas išliejamas arba ant skriaudėjų arba ant visiškai nekaltų silpnesnių vaikų, gyvūlėlių (kačių, šuniukų ir pan.). Toks vaikas pamažu pavirsta žiauriu, piktu, agresyviu. Jei vaikas labiau linkęs į savęs kaltinimą, jis nutaria esantis kaltas pats, taigi palaipsniui auga kaltė, nusivylimas pasauliu, uždarumas“.
REKLAMA

Įvairios smurto rūšys moksleivius veikia nevienodai. „Kiekvienas mokinys yra išskirtinis ir kiekvienas turėjo kitokį patyrimą šeimoje, todėl ir jautrumas tiek fiziniam, tiek emociniam smurtui yra skirtingas. Tačiau reikia nepamiršti, kad nesvarbu ar fizinis ar emocinis, bet tai yra SMURTAS. Aišku fizinį smurtą lengviau pastebėti ir dažniausiai aplinkiniai labiau reaguoja į jį“, - kalbėjo mokyklos psichologė Janina Samusenko. Ji taip pat pabrėžė, kad ne retai emocinis smurtas yra pavojingesnis, kadangi yra ilgai nesustabdomas ir tuo pačiu gali padaryti daugiau žalos.

Bando susidoroti patys

„Jei klasėje yra šiek tiek „kitoks“ mokinys, įžeidžiančių pastabų kartais susilaukdavo tuomet, kai jį kviesdavau atsakyti į klausimą ar atlikti užduotį, t.y. tada, kai jis prabildavo ar atkreipdavau į jį dėmesį“, - patirtimi bei prisiminimais dalijosi mokytoja. „Koridoriuje taip pat pastebėdavau tokių atvejų, kai skaudinančiais žodžiais būdavo palydimas „kitoks“ moksleivis, jei jis eidavo pro šalį arba tiesiog būrelis išdykėlių nesugalvodavo jokios kitos pramogos, tik pasišaipyti“, - tęsė ji.

Psichologas M. Daugelavičius akcentavo, kad vaiką, patyrusį patyčias, galima atpažinti iš jo elgesio pokyčių, taip pat iš padidėjusios agresijos arba uždarumo, sumažėjusios savivertės, nuoskaudos, įžeidumo, beviltiškumo. „Tokie požymiai gali būti įtakojami ir kitų faktorių, tačiau suaugusiems bet kokiu atveju vertėtų atkreipti dėmesį į pakitusį vaiko elgesį“. Pasak mokyklos psichologės J. Samusenko yra tikrai nemažai mokinių besikreipiančių dėl patiriamų patyčių. „Bet dažnai pasitaiko ir tokių, kurie vengia kreiptis pagalbos, o bando su šiomis problemomis susidoroti patys. Tai lemia įvairios baimės: keršto baimė, baimė kitų būti pavadintam skundiku, taip pat mokinys galvoja, kad jam niekas nepadės. Galiausiai jis gėdijasi aplinkinių reakcijos“, - pasakojo mokyklos psichologė. Ji taip pat pridūrė, kad itin svarbus esti tinkamas ir ramus reagavimas į pagalbos prašymą.

Mokytoja taipogi visada stengiasi užstoti mokinį, patiriantį patyčias, mėgindama sudrausminti netinkamai besielgiantį vaiką. „Deja, tai tik momentinis poveikis“, - apgailestavo Alytaus mokyklos mokytoja. Anot jos, kai skriaudikas apsuptas draugų, jis jaučiasi stiprus ir nenori reaguoti į pastabas. „Jei būtų vienas, būtų kitaip. Bet paprastai tokie būna drąsūs tik minioje“.

Netiesioginis pagalbos prašymas

Pasak Mariaus Daugelavičiaus yra daug psichologinių teorijų, aiškinančių smurto priežastis mokykloje. „Daugelis jų sutinka su tuo, kad smurtaujantys vaikai jautė meilės ir šilumos trūkumą šeimoje. Kiekvienas vaikas ateina į šį pasaulį pakviestas meilės ir tikėdamasis, jog ši meilė jo čia ir laukia. Deja, tikrovėje dažnai būna kitaip“, - mintimis dalijosi psichologas. M. Daugelavičiaus teigimu savimi ir pasauliu patenkintas žmogus, besijaučiantis saugus ir pasitikintis savimi niekuomet nesmurtaus.

„Tiesiog mūsų visuomenėje yra priimta kaltinti kitus dėl savo problemų; vaikai ne išimtis“, - kalbėjo asociacijos prezidentas. Mokyklos psichologė J. Samusenko taip pat teigė, kad dažniausiai mokinys, kuris tyčiojasi irgi yra auka. „Tikėtina, kad skriaudėjas pats patiria ar yra anksčiau patyręs patyčias. Todėl nemokėdamas susitvarkyti su gėdos bei pažeminimo jausmais, žemina kitus“, - kalbėjo psichologė.

 Anot mokytojos, ne retai tyčiojamasi siekiant išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, paslėpti savo kompleksus, taipogi dėl noro būti dėmesio centre, jaustis viršesniu už kitus. „Tai mėginimas pabėgti nuo kamuojančių vidinių problemų arba netiesioginis, nesąmoningas pagalbos prašymas: padėkite man, pamatykite mane, man sunku, man reikia, kad mane išgirstumėt...“, - vardijo mokytoja.

„Saugesnis“ smurtas

Dabartiniu metu sparčiai populiarėja technologijomis paremtos patyčios, kuomet viešose vietose platinamos įvairios nuotraukos ar vaizdo įrašai, neretai patenkantys ir į internetą. Pasak psichologo, tai smurto rūšis, kuomet smurtaujama ne tiesiogiai prieš asmenį, bet jam už nugaros. „Ne visi yra tokie stiprūs, kad galėtų išlieti savo agresiją ant kitų žmonių, jie išlieja tokiu būdu, kai nereikalingas tiesioginis konfliktas, tai tam tikra prasme „saugesnis“ smurtas, panašiai kaip ir smurtas prieš naminius gyvūnėlius ar augalus. T.y. tuos, kurie negali apsiginti“, - pasakojo M. Daugelavičius.

Prieš keletą metų šią ganėtinai naują technologinio smurto rūšį teko patirti jaunai, dabar jau 20 - tojo gimtadienio sulaukusiai merginai. Buvo paviešintos jos asmeninės nuotraukos. „Buvau naivi, patikėjau gražaus vaikino žodžiais, o jis manimi pasinaudojo ir sugadino man gyvenimą“, - skaudų pasakojimą pradėjo mergina. Pasak jos, po nuotraukų išplatinimo interneto platybėse, panelei buvo be galo sunku. „Aš praliejau daug ašarų, maldavau, kad jis taip nesielgtų, tačiau jam buvo nė motais. Netgi juokinga“, - pridūrė nukentėjusioji.

Mergina kurį laiką niekam apie šį įvykį nepasakojo. „Tylėjau, galvojau, kad viskas išsispręs, jeigu niekam nesakysiu, nes tikriausiai daug kas taip mano, deja, jau buvo per vėlu...“, - prisiminimais dalijosi mergina. Anot panelės, apie įvykį neilgai trukus sužinojo ir tėvai. „Jie pyko, barėsi, tačiau mane palaikė. Labai sunku buvo, kai nusigręžė daug žmonių, kurie vaidino esą draugai. Nepaisant to, išliko mane suprantantys. Nors jų ir nedaug, bet vertinu tai“, - širdį atvėrė nukentėjusi mergina. Ji prasitarė tada kabojusi ant savižudybės krašto.

Psichologė Janina Samusenko tikino, kad nuolatinės patyčios ir bendraamžių atstūmimas gali sukelti beviltiškumo jausmą ir nenorą gyventi. „Laiku nepastebėjus problemos ir nesuteikus pagalbos gali įvykti tikros dramos“.

Mergina pasakojo, kad patyčias girdi iki šiol. „Tikriausiai daug kam nepatinku, nes tie, kurie to nėra patyrę juokiasi ir tyčiojasi“. Nepaisant to, mergina dabar yra siekianti tikslo studentė, tačiau ji prisipažino, kad buvo sunku ir baisu ryžtis studijuoti. „Bijojau, kad gyvenime šis įvykis gali pakišti koją, bet aš labai tikiuosi, kad vis dar liko supratingų, turinčių jausmus žmonių“, - kalbėjo mergina. Panelė tikino atleidusi ir nebelaikanti pykčio širdyje vaikinui, dėl kurio tiek blogo teko patirti. Pokalbio pabaigoje mergina visiems palinkėjo išmokti atsirinkti draugus, kad atsitikus nelaimei, nepasirodytų jog jie visada buvo su kaukėmis.

Kaip matome, kiekviena technologinė naujovė atneša ne tik naudą, bet turi ir neigiamą pusę. „Iš tiesų, tai baisu ir sunkiai sukontroliuojama. Be to manau, kad ne visi, kurie tuo naudojasi norėdami pasityčioti, suvokia kokiu mastu pasklis jų išplatinta informacija ir kokias skaudžias pasekmes tai turės“, - pamąstymais dalijosi mokytoja.

Painioja su humoru

Pasak mokyklos psichologės, kartais suaugusieji patyčias painioja su humoru ir pajuokavimu, tačiau tai skirtingi dalykai. „Patyčias nuo humoro skiria tai, kad tas iš kurio tyčiojamasi jaučiasi blogai ir juokinga yra tik tiems, kurie tyčiojasi ar stebi. Tačiau dirbdama mokykloje su džiaugsmu pastebiu, kad vis daugiau tėvų ir pedagogų atkreipia dėmesį į patyčias ir stengiasi jas sustabdyti“. Mokytoja taipogi mano, kad tėvai turėtų bendradarbiauti su pedagogais ir padėti vaikams bendromis jėgomis.

Įvairūs kompiuteriniai žaidimai taip pat turi įtakos vaikų elgsenai. „Jau ne pirmus metus pradėta pastebėti, kad smurtinio turinio kompiuteriniai žaidimai gali sukelti netinkamą vaikų elgesį. Tai patvirtina ir dauguma atliktų tyrimų“, - pasakojo J. Samusenko. „Pavyzdžiui, JAV Nacionalinis psichikos sveikatos institutas nustatė, kad stebėję smurtą vaikai gali tapti mažiau jautrūs kitų žmonių skausmui ir kančioms; labiau linkti į agresyvumą, o juos supantį pasaulį suvokti kaip labiau bauginantį, priešišką“, - tęsė ji.

„Be to dažniausiai žaisdami smurtinio turinio kompiuterinius žaidimus vaikai turi vis kartoti ir kartoti smurtinius veiksmus, o visa tai skatina išmokimą“, - pridūrė Janina Samusenko. Anot mokyklos psichologės, ne visi kompiuteriniai žaidimai skatina smurtą. Yra ir daug lavinamųjų žaidimų, padedančių vaikui vystyti atmintį, dėmesį, pastabumą. „Aišku net ir tokie žaidimai turi būti naudojami su saiku. Taigi, ką vaikas gaus sėdėjimo prie kompiuterio metu, labai priklauso nuo suaugusiojo“.

Būtina šalinti problemos priežastį

Psichologės J. Samusenko nuomone, pirmiausia privalome reaguoti į patyčias, nes abejingumas tik skatina klaidingą elgesį. „Yra itin svarbu su vaikais aptarti, kaip bus reaguojama į patyčias, kokios bus skriaudėjų elgesio pasekmės“, - akcentavo psichologė.

Mokytojos požiūriu, mokyklose vykdomi projektai turi įtraukti ne tik pačius gabiausius ir drausmingiausius, bet ir tuos, kurie linkę tyčiotis. „Projektai nebūtinai turi būti patyčių tema, kadangi bet kokia bendra veikla siekiant vieno tikslo skatina bendradarbiavimą bei pagarbą“, - pasiūlymais dalijosi mokytoja.

Pasak asociacijos prezidento bei psichologo Mariaus Daugelavičiaus, pirmiausia reikėtų šviesti šeimas, pranešti tėveliams apie jų santykių šeimoje pasekmes augančiai asmenybei. „Tėveliai turi būti šviečiami ir skatinami sukurti vaikui namuose saugią ir šiltą atmosferą bei demonstruoti jiems savo meilę. Tada mes šalinsime problemos priežastį, o ne kovosime su pasekmėmis...“, - kalbėjo M. Daugelavičius.

Donata Stancelytė
Delfi.lt

Sakoma, kad pasaulyje egzistuoja tik dvi žmonių rasės – vyrai ir moterys. Tik tarp jų egzistuoja esminiai skirtumai mąstyme, jausmuose, elgesio strategijose ir motyvacijose. Odos spalva yra ne toks jau didelis skirtumas…

  Kad giliau susivokti kuo mes skiriamės, vertėtų prisiminti universaliuosius pasaulio įstatymus. Vienas iš jų vadinasi poliariškumų dėsniu – kitaip sakant, viskas šiame pasaulyje sudaryta iš priešingybių. Diena – naktis, aktyvumas – poilsis, vidinis – išorinis, pradžia – pabaiga ir t.t. Kaip mes pamename iš fizikos, energija teka, kai egziztuoja jungtis tarp pliuso ir minuso. Jei yra tik pliusai arba vien tik minusai – energija neteka, nėra judėjimo, nėra gyvenimo. Taip pat energija neteka, jei nėra jungties, kontakto tarp pliuso ir minuso. Jei jie egzistuoja, bet nesusisiekia, taip pat procesai nevyksta. Taigi, vyrai ir moterys ir yra tokie priešingi poliai, pliusai ir minusai. Dažniausiai šioje vietoje pradedame svarstyti o kurie gi pliusai (atseit geri), o kurie gi minusai (atseit blogi).  Taip nereiktų daryti. Tai tiesiog priešingybės ir tiek…

  Taigi , me sesame visiškai skirtingi, vyrai ir moterys. O priešingybės iš vienos pusės nesuprantamos, iš kitos vis tik traukia. Ir mes einame per gyvenima ieškodami savo puselės, kuri mums lemta. Ir kai sutinkame, atsitinka mažas stebuklas- mes jaučiame pilnatvę, mums gerai, nenorime paleisti nei sekundei savo vyro ar moters. Mes kompensuojame vienas kitą, papildome. Atrodo, kad viskas puiku ir tai tęsis amžinai. Deja, déjà… Praeina daugiau ar mažiau laiko, naujumo efektas praeina ir mes pradedame pastebėti, kad mūsų partneris vistik yra kažkoks kitoks. Tai, kas anksčiau atrodė privalumai, dabar pradeda erzinti: ne taip valgo, ne taip elgiasi, daiktus ne ten pasideda ir t.t. Mes pradedame matyti koks vistik tas žmogus nesuprantamas, tolimas, vienu žodžiu kitoks. Toliau paprastai seka auklėjimo etapas – mes bandome pakeisti, išsauklėti, atvesti į protą savo partnerį. Jis arba priešinasi arba gal net bando pasikeisti. Bet, déjà, paprastai nieko neišeina. Ne taip lengva iš esmės pasikeisti. Na, net jeigu ir išeitų, dviems vienodiems tiesiog neįdomu kartu gyventi. Pamename, kad du pliusai arba du minusai vienas kitą stuma, traukia tik priešinga. Taigi, toliau seka konfliktai, pykčiai ir pakankamai dažnai skyrybos

  Aš čia trumpai aprašiau šeimyninius santykius, bet mini scenarijuje tai vyksta ir darbinėje aplinkoje ir visur kitur. Pradžioje priešinga traukia, o po to prasideda nesupratimas, konfliktai. Deja, tai kasdienybė. Jūs užduosite visai logišką klausimą – o ką gi daryti ? Nejaugi viskas taip beviltiška ? Be abejo, išeitis visuomet yra, šiuo atveju taip pat. Taip jau yra, kad suprasti vienas kitą gali tik du panašūs žmonės. Moteris visuomet supras moterį, futbolininkas supras futbolininką, gydytojas gydytoją, ligonis ligonį. Jie turi kažką bendro, sąlyčio taškus. Jie “savi”. Tame ir yra išeitis – patapti kažkokia dalimi tokiu pat kaip ir žmogus, su kuriuo norime suartėti. Pavyzdžiui – jis žaidžia tenisą, n air aš pamegsiu žaisti tenisą, jis ar jinai mėgsta kinišką maistą, n air aš paragausiu. Bet čia svarbu ne formaliai, kaip sako “iš reikalo” tai daryti, bet daryti tai su malonumu. Tada pas mus atsiranda sąlyčio taškai, šioje vietoje mes tokie pat , vienodi. Mes čia artimi, suprantame vienas kitą. Be abejo, apskritai supanašėti neturi prasmės, pasidarys nebeįdomu . Mes turime išlaikyti savo individualumą, bet ir mokytis būti lanksčiais – patapti kai norime kitokiais. Ir ne tik del santykių ark ad suprasti kitą žmogu. Žmogus, kuris gali keistis, ugdytis naujas savybes, patapti kitokiu, visuomet yra pranašesnis prieš tuos , kurie laikosi įsikabinę savo įpročių, senų strategijų, . Ypač šiais permainų laikais. O tai išeina už vyrų moterų santykių ribų.  Tai apskritai glimybė judėti, vystytis, siekti gyvenime daugiau. Vyrų moterų santykiai tiesiog yra poligonas  treniruotėms, galimybė ugdyti savyje naujus sugebėjimus, lankstumą, kito žmogaus pajautimą ir t.t. O tai visuomet palanku. Sėkmės jums !

Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
Mob +370 659 18242
www.psichologas.org