Ar sunku šiandieniniam vyrui būti tėvu? Psichologas dr. Marius Daugelavičius įsitikinęs, kad netgi labai. Ir apskritai vyru šiandien būti nelengva. Anksčiau viskas buvo aišku – vyrų ir moterų, tėvų ir motinų vaidmenys buvo apibrėžti per tūkstantmečius susiformavusios tradicijos. Šiandien išgyvename lūžį, kai senųjų modelių atsisakoma, bet naujieji dar nesusiformavę. Dėl to kenčia ir vyrai, nerandantys, kaip prisidėti prie šeimos gerovės, jeigu iš jų jau nebereikalaujama sumedžioti bizono, ir moterys, trokštančios nepriklausomybės, tačiau slapta svajojančios atsiremti į stiprų vyrišką petį. - Sakoma, kad moteris laiko tris namų kampus. Ar tai tiesa? Ar iš tiesų vyrai taip toli išstumti iš namų sferos?
- Kalbant apie tris kampus, paprastai turimi omenyje fiziniai namai. Namų ruoša – valymas, skalbimas, tvarkymas. Tradiciškai tai iš tikrųjų daro moterys. Bet kažkas turi rūpintis didžiaisiais dalykais - kad tie namai apskritai būtų, kad būtų už ką juos išlaikyti. Anksčiau žmonėms grėsdavo įvairūs pavojai, tekdavo ginti namus. Vyras tradiciškai rūpindavosi visais tais išoriniais dalykais – ginti šeimą, rūpintis, ją išlaikyti. O moteris tradiciškai daugiau rūpindavosi vidiniais šeimos dalykais.
Kalbant globaliomis kategorijomis, vyras iš principo labiau koncentruojasi į išorinius ir didelius dalykus, didelius iššūkius – sumedžioti bizoną, nugalėti kare. Vyrui psichologiškai labai sunku užsiiminėti smulkmenomis. Moteris geba geriau matyti smulkmenas ir vidinius dalykus. Namai - tai vidus ir begalė smulkių dalykų.
- Šiais laikais bizono medžioti nebereikia, saugumas patikėtas išorinėms jėgos struktūroms – kaip tai pakeičia vyro funkciją šeimoje?
- Funkcija iš tikrųjų keičiasi. Ir pati moteris šiandien gali save išlaikyti. Tam tikra prasme moteris pereina į tradicinę vyro sferą. Pinigų uždirbimas, namų išlaikymas anksčiau buvo vyrų sritis. Todėl vyras kartais nebežino, kaip jis gali prisidėti prie šeimos gerovės. To, ką anksčiau moterys darė, jis nemoka. Jam psichologiškai labai sunku.
- Kas lemia, kad vyrai mažiau linkę dalyvauti vaikų auklėjime – kultūra ir auklėjimas ar biologinės priežastys?
- Gal jau minėti psichologiniai momentai – kad vyrai labiau orientuoti į išorinius dalykus. O į juos jie linkę ir dėl auklėjimo, ir dėl genetinių priežasčių. Tai vyko dešimtis ir šimtus tūkstančių metų. Visa tai įaugo į genus, kuriuose užkoduota žmonijos patirtis. Ji taip greitai nesikeičia. Nors dabar pasikeitė sąlygos, moteris tapo kitokia – nei psichologijoje, nei genuose, ne fiziologijoje iš principo niekas taip greit nepasikeitė.
Šiais laikais neliko aiškumo, kas yra vyras, kas yra moteris, ką turi daryti vyras, ką turi daryti moteris. Anksčiau buvo aišku – moteris rūpinasi vaikais, namais, o vyras medžioja, uždirba pinigus. Dabar visa tai susimaišė, ir tai didelė tragedija tiek vyrams, tiek moterims. Nebėra to aiškumo ir paprastumo, kaip gyventi. Kyla trintys, konfliktai. Vienas vienaip įsivaizduoja, kitas kitaip, o genuose treti dalykai užkoduoti.
- Ar šiuo metu Lietuvoje dar daug šeimų gyvena pagal tradicinį patriarchalinį modelį?
- Nemažai. Lietuva – gana konservatyvi šalis. Tradicinių modelių išlikę daugiau, nei Vakarų pasaulyje. Bet ir čia pastebimos tokio modelio nykimo tendencijos. Vis labiau populiarėja vakarietiškas laisvesnis modelis, kur pretenduojama į lygybę.
- Ar Lietuvoje patriarchalizmo vis dar nemažai dėl vyrų nelankstumo, ar moterys pačios labiau pageidauja tradicinių „tikrų“ vyrų?
- Ir viena, ir kita. Moteris, kad ir kaip ji pretenduotų į savarankiškumą, nors ir galėdama savimi pati pasirūpinti, vis vien nori, kad vyras ja rūpintųsi. Tai užkoduota ir genuose, ir psichologijoje, kuri „įaugusi į kraują“. Moteris nori saugumo, užuovėjos, o tai gali suteikti stiprus, tradicinis vyras. Atsiranda prieštaravimas – viena vertus, norisi savarankiškumo ir laisvės, kita vertus, norisi saugumo, kad ja rūpintųsi. Prieštaravimai natūralu, nes dabar pokyčių metas. Senas modelis dar neišėjo, o naujas dar neatėjo.
- Kaip šiandieniniai vyrai supranta, ką reiškia būti tėvu, vyru?
- Sunkiai supranta. Nebėra aiškumo, nebėra konkretumo auklėjime. Vieni dalykai atmetami, bet kaip gyventi kitaip – nelabai kas ir moka.
- O kaip reikėtų gyventi? Koks turėtų būti tikras vyras dabartiniais laikais?
- Turbūt kiekvienas žmogus turi pats sau atsakyti į šitą klausimą. Nėra tokio dalyko, kuris būtų be išlygų teisingas. Šeimoje gerai yra tai, kas priimtina abiems pusėms. Tai, kas kuria gerus santykius, meilę, šilumą šeimoje. Vienu atveju tai gali būti vienoks modelis, kitu – kitoks.
- Koks jūsų požiūris į nepilnas šeimas, vaikus, augančius be tėvo? Ar pilnos šeimos sureikšminimas nėra pernelyg išpūstas? Ar tikrai taip svarbu, kad šeima būtų pilna?
- Absoliučiai svarbu. Jeigu šeima nepilna, formuojasi modelis, kad tai yra normalu ir taip turi būti. Bet vaikams vis vien norisi ir tėvo, ir mamos. Tas poreikis yra prigimtinis. Jeigu tėvo nėra, vaikas jaučiasi nuskriaustas, paliktas – nes tėvas juk buvo. Jo negalėjo nebūti. Viena mama ar vienas tėvas negalėjo susilaukti vaiko. Jausdamasis paliktas, vaikas pradeda keršyti, griauti arba save, arba pasaulį aplink save. Matydamas sugriuvusį savo gyvenimą, jis jaučiasi nevertas gero gyvenimo. Nepilnos šeimos pasekmės gali būti didžiulės ir tragiškos.
- Bet galbūt iš visuomenės kyla vertinimas, kad nepilna šeima yra blogesnė, ir dėl to jose augantys vaikai išgyvena tokias traumas?
- Įsivaizduokite – jūs neturite maisto. Ar jaučiatės blogai dėl visuomenės požiūrio, ar dėl to, kad jūs tiesiog norite valgyti? Lygiai taip pat tėvo ir mamos poreikis. Jis nėra sugalvotas, tai prigimtinis žmogaus poreikis.
- Ar kokiais nors atvejais tėvas gali pakeisti motiną?
- Ne. Tėvas yra tėvas, o mama yra mama. Tėvas yra vyras, o mama yra moteris. Tėvas moko vaiką, kas yra vyras, o mama moko, kas yra moteris. Jeigu vienos pusės trūksta – dingsta harmonija.
- Kuriame amžiaus tarpsnyje vaikui svarbiausias tėvo vaidmuo?
- Visais. Jeigu nėra tėvo, bet kuriuo atveju tai tragedija. Žinoma, kuo vaikas vyresnis, tuo poveikis mažesnis. Asmenybė labiausiai formuojasi pirmuosius keletą metų, tai gal ir būtų galima sakyti, kad čia tėvo vaidmuo yra svarbesnis, bet nedrįsčiau kategoriškai to teigti.
- Ar reikėtų, atsižvelgiant į pakitusius reikalavimus vyrams, berniukus stengtis auklėti kitaip – lavinti ne įgūdžius, reikalingus ginant šeimą agresyvia jėga ir medžiojant bizonus, o įgūdžius, reikalingus tėčiams prižiūrint vaikus?
- Bet kokiu atveju, vaikas mokysis iš to, kaip elgiasi jo tėvai ir kokie jie yra. Jeigu tėvas yra vienoks, o auklėja vaiką kitaip, nieko iš to neišeis. Suaugusiems reikia tiesiog būti laiminga šeima, ir vaikas iš jų viso to išmoks. Jeigu tėvai bus nelaimingi – galima auklėti vaiką kaip tik nori, bet jis greičiausiai to nedarys, nes matys, kad tai neveikia. Pats geriausias vaikų auklėjimas – patiems tėvams būti laimingiems.
Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino Jurgita Noreikienė www.lrytas.lt
- Kalbant apie tris kampus, paprastai turimi omenyje fiziniai namai. Namų ruoša – valymas, skalbimas, tvarkymas. Tradiciškai tai iš tikrųjų daro moterys. Bet kažkas turi rūpintis didžiaisiais dalykais - kad tie namai apskritai būtų, kad būtų už ką juos išlaikyti. Anksčiau žmonėms grėsdavo įvairūs pavojai, tekdavo ginti namus. Vyras tradiciškai rūpindavosi visais tais išoriniais dalykais – ginti šeimą, rūpintis, ją išlaikyti. O moteris tradiciškai daugiau rūpindavosi vidiniais šeimos dalykais.
Kalbant globaliomis kategorijomis, vyras iš principo labiau koncentruojasi į išorinius ir didelius dalykus, didelius iššūkius – sumedžioti bizoną, nugalėti kare. Vyrui psichologiškai labai sunku užsiiminėti smulkmenomis. Moteris geba geriau matyti smulkmenas ir vidinius dalykus. Namai - tai vidus ir begalė smulkių dalykų.
- Šiais laikais bizono medžioti nebereikia, saugumas patikėtas išorinėms jėgos struktūroms – kaip tai pakeičia vyro funkciją šeimoje?
- Funkcija iš tikrųjų keičiasi. Ir pati moteris šiandien gali save išlaikyti. Tam tikra prasme moteris pereina į tradicinę vyro sferą. Pinigų uždirbimas, namų išlaikymas anksčiau buvo vyrų sritis. Todėl vyras kartais nebežino, kaip jis gali prisidėti prie šeimos gerovės. To, ką anksčiau moterys darė, jis nemoka. Jam psichologiškai labai sunku.
- Kas lemia, kad vyrai mažiau linkę dalyvauti vaikų auklėjime – kultūra ir auklėjimas ar biologinės priežastys?
- Gal jau minėti psichologiniai momentai – kad vyrai labiau orientuoti į išorinius dalykus. O į juos jie linkę ir dėl auklėjimo, ir dėl genetinių priežasčių. Tai vyko dešimtis ir šimtus tūkstančių metų. Visa tai įaugo į genus, kuriuose užkoduota žmonijos patirtis. Ji taip greitai nesikeičia. Nors dabar pasikeitė sąlygos, moteris tapo kitokia – nei psichologijoje, nei genuose, ne fiziologijoje iš principo niekas taip greit nepasikeitė.
Šiais laikais neliko aiškumo, kas yra vyras, kas yra moteris, ką turi daryti vyras, ką turi daryti moteris. Anksčiau buvo aišku – moteris rūpinasi vaikais, namais, o vyras medžioja, uždirba pinigus. Dabar visa tai susimaišė, ir tai didelė tragedija tiek vyrams, tiek moterims. Nebėra to aiškumo ir paprastumo, kaip gyventi. Kyla trintys, konfliktai. Vienas vienaip įsivaizduoja, kitas kitaip, o genuose treti dalykai užkoduoti.
- Ar šiuo metu Lietuvoje dar daug šeimų gyvena pagal tradicinį patriarchalinį modelį?
- Nemažai. Lietuva – gana konservatyvi šalis. Tradicinių modelių išlikę daugiau, nei Vakarų pasaulyje. Bet ir čia pastebimos tokio modelio nykimo tendencijos. Vis labiau populiarėja vakarietiškas laisvesnis modelis, kur pretenduojama į lygybę.
- Ar Lietuvoje patriarchalizmo vis dar nemažai dėl vyrų nelankstumo, ar moterys pačios labiau pageidauja tradicinių „tikrų“ vyrų?
- Ir viena, ir kita. Moteris, kad ir kaip ji pretenduotų į savarankiškumą, nors ir galėdama savimi pati pasirūpinti, vis vien nori, kad vyras ja rūpintųsi. Tai užkoduota ir genuose, ir psichologijoje, kuri „įaugusi į kraują“. Moteris nori saugumo, užuovėjos, o tai gali suteikti stiprus, tradicinis vyras. Atsiranda prieštaravimas – viena vertus, norisi savarankiškumo ir laisvės, kita vertus, norisi saugumo, kad ja rūpintųsi. Prieštaravimai natūralu, nes dabar pokyčių metas. Senas modelis dar neišėjo, o naujas dar neatėjo.
- Kaip šiandieniniai vyrai supranta, ką reiškia būti tėvu, vyru?
- Sunkiai supranta. Nebėra aiškumo, nebėra konkretumo auklėjime. Vieni dalykai atmetami, bet kaip gyventi kitaip – nelabai kas ir moka.
- O kaip reikėtų gyventi? Koks turėtų būti tikras vyras dabartiniais laikais?
- Turbūt kiekvienas žmogus turi pats sau atsakyti į šitą klausimą. Nėra tokio dalyko, kuris būtų be išlygų teisingas. Šeimoje gerai yra tai, kas priimtina abiems pusėms. Tai, kas kuria gerus santykius, meilę, šilumą šeimoje. Vienu atveju tai gali būti vienoks modelis, kitu – kitoks.
- Koks jūsų požiūris į nepilnas šeimas, vaikus, augančius be tėvo? Ar pilnos šeimos sureikšminimas nėra pernelyg išpūstas? Ar tikrai taip svarbu, kad šeima būtų pilna?
- Absoliučiai svarbu. Jeigu šeima nepilna, formuojasi modelis, kad tai yra normalu ir taip turi būti. Bet vaikams vis vien norisi ir tėvo, ir mamos. Tas poreikis yra prigimtinis. Jeigu tėvo nėra, vaikas jaučiasi nuskriaustas, paliktas – nes tėvas juk buvo. Jo negalėjo nebūti. Viena mama ar vienas tėvas negalėjo susilaukti vaiko. Jausdamasis paliktas, vaikas pradeda keršyti, griauti arba save, arba pasaulį aplink save. Matydamas sugriuvusį savo gyvenimą, jis jaučiasi nevertas gero gyvenimo. Nepilnos šeimos pasekmės gali būti didžiulės ir tragiškos.
- Bet galbūt iš visuomenės kyla vertinimas, kad nepilna šeima yra blogesnė, ir dėl to jose augantys vaikai išgyvena tokias traumas?
- Įsivaizduokite – jūs neturite maisto. Ar jaučiatės blogai dėl visuomenės požiūrio, ar dėl to, kad jūs tiesiog norite valgyti? Lygiai taip pat tėvo ir mamos poreikis. Jis nėra sugalvotas, tai prigimtinis žmogaus poreikis.
- Ar kokiais nors atvejais tėvas gali pakeisti motiną?
- Ne. Tėvas yra tėvas, o mama yra mama. Tėvas yra vyras, o mama yra moteris. Tėvas moko vaiką, kas yra vyras, o mama moko, kas yra moteris. Jeigu vienos pusės trūksta – dingsta harmonija.
- Kuriame amžiaus tarpsnyje vaikui svarbiausias tėvo vaidmuo?
- Visais. Jeigu nėra tėvo, bet kuriuo atveju tai tragedija. Žinoma, kuo vaikas vyresnis, tuo poveikis mažesnis. Asmenybė labiausiai formuojasi pirmuosius keletą metų, tai gal ir būtų galima sakyti, kad čia tėvo vaidmuo yra svarbesnis, bet nedrįsčiau kategoriškai to teigti.
- Ar reikėtų, atsižvelgiant į pakitusius reikalavimus vyrams, berniukus stengtis auklėti kitaip – lavinti ne įgūdžius, reikalingus ginant šeimą agresyvia jėga ir medžiojant bizonus, o įgūdžius, reikalingus tėčiams prižiūrint vaikus?
- Bet kokiu atveju, vaikas mokysis iš to, kaip elgiasi jo tėvai ir kokie jie yra. Jeigu tėvas yra vienoks, o auklėja vaiką kitaip, nieko iš to neišeis. Suaugusiems reikia tiesiog būti laiminga šeima, ir vaikas iš jų viso to išmoks. Jeigu tėvai bus nelaimingi – galima auklėti vaiką kaip tik nori, bet jis greičiausiai to nedarys, nes matys, kad tai neveikia. Pats geriausias vaikų auklėjimas – patiems tėvams būti laimingiems.
Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino Jurgita Noreikienė www.lrytas.lt