Tue, 25 Aug 2026 08:23:42 -0700WeeblyTue, 01 Oct 2013 15:23:23 GMThttp://www.seimospsichologas.com/psichologiniai-straipsniai/tas-baugus-odis-neitikimyb Vieni žmonės ieško nuotykių, kitiems trūksta aistros – tai vienos iš neištikimybės priežasčių. Psichologai teigia, kad dažniausia jų – nepasitenkinimas santykiais. Kai iš partnerio negaunama to, ko tikimasi (dažniausiai – emocinio artumo), pradedama galvoti, kad kitose lankose – žolė žalesnė. Neištikimybės „anatomiją“ analizuoja šeimos psichologas-psichoterapeutas Marius Daugelavičius.

Psichologas-psichoterapeutas Marius Daugelavičius

Kokios paprastai yra neištikimybės priežastys?

Neištikimybės priežastis – praktiškai visuomet tokia pati. Ją lemia prasti tarpusavio santykiai. Nei vienas žmogus nežengia į kairę, jeigu jiems nieko netrūksta. Kai santykiai supuvę, natūralu, kad jų pamatai sugrius. Ir neištikimybė – ne pagrindinis tai nulemiantis veiksnys.

Visai nesvarbu, kuris iš partnerių buvo neištikimas. Neištikimybės atvejais turėtų kilti tik vienas klausimas – ar pavyks išspręsti tai, kas iki to atvedė, ar ne.

Reikėtų žinoti, kad savaime geri santykiai niekuomet nebūna geri. Visuomet yra problemų, kurias reikia spręsti.

Kokios problemos lemia neištikimybę?

Viena jų – dėmesio trūkumas, kada žmogus jaučiasi vienišas, nesuprastas. Antroji – bendravimo stygius. Būna porų, kurios kalbasi tik apie buitinius reikalus – neišdžiautus skalbinius, kasdienius pirkinius ir pan., bet nesirūpinama, kas dedasi kito žmogaus širdyje. Dar viena problema – meilės, šilumos trūkumas. Nuolatiniai priekaištai taip pat gadina santykius. Juk nesinori būti nuolat kaltinamam. Neištikimybę gali lemti ir partnerių konkurencija, kada abu stengiasi įrodyti savo tiesą, dažnai ginčijasi.

Kaip šias problemas reikėtų spręsti?

Pats geriausias vaistas – pokalbiai. Reikia kalbėtis ir taip ieškoti būdų, padėsiančių rasti kelią iš susidariusios situacijos. Tai padės partneriams tapus uždariems, susvetimėjus. Jeigu trūksta dėmesio, verta pasistengti sugalvoti būdų, kaip jį parodyti. Daugiau laiko reikėtų praleisti ir dviese. Būna, kad žmonės visą laiką praleidžia su kitais žmonėmis, bet dviese – beveik niekada. Todėl reikėtų užsiimti bendra veikla.

Kurie labiau linkę į neištikimybę – vyrai ar moterys?

Savo darbo praktikoje pastebiu, kad ir vyrai, ir moterys vienodai būna neištikimi.

Ar galima sakyti, jog vėliau santuokas sukūrusios poros rečiau būna neištikimos nei tos, kurios susituokia būdamos jauno amžiaus?

Vėliau sukūrusieji santuoką ją labiau vertina, brangina, deda daugiau pastangų, kad išlaikytų gražius tarpusavio santykius. Jauni žmonės paprastai būna „neišsilakstę“, neparagavę laisvo gyvenimo skonio. Jeigu jaunas žmogus sukuria santuoką vos spėjęs palikti tėvų namus, t.y. nepagyvenęs vienas, tai praleidžia gyvenimo tarpsnį, kuris turėtų būti skirtas savęs ieškojimui. Vėliau gali kilti apgailestavimų ir minčių, kad per mažai laiko buvo leidžiama su draugais, per retai linksmintasi. Juk santuokai reikia subręsti.


Teigiama, kad jeigu žmogus buvo du kartus neištikimas, neišvengiamai neištikimybė pasikartos ateityje. Ar sutiktumėte su tuo?

Jeigu santykiai ir toliau bus nesklandūs, tikėtina, kad neištikimybė kartosis. Žinoma, yra asmenybių, kurioms sunku išlaikyti monogamiškus ilgalaikius santykius. Bet jų nėra tiek daug.

Kas suformuoja tokias asmenybes?

Paprastai – šeimos aplinka. Pavyzdžiui, jeigu tėvų santykiai nebuvo geri, arba kuris nors iš jų buvo neištikimas. Jeigu tėvų santykiai geri, tai užaugęs jų vaikas retai kada bus neištikimas.

Ar įmanoma neištikimybę pamiršti?

Pamiršti neįmanoma nieko. Galima tik atleisti. Iš atminties nieko neištrinsi.

Psichologą Dr. Marių daugelavičių kalbino Jurgita Valentaitė

]]>Mon, 27 May 2013 12:16:32 GMThttp://www.seimospsichologas.com/psichologiniai-straipsniai/kaip-formuojasi-santykiaiKartais sunku suprasti, kodėl susižavime žmogumi, kuris, atrodytų, į mus visiškai nepanašus. Paradoksalu, bet psichologo-psichoterapeuto Mariaus Daugelavičiaus teigimu, renkantis partnerį niekada nesužavės į mus panašus žmogus. „Santykiai paremti fizikos dėsniais. Pliusas traukia minusą. Kuo nepanašesni žmonės susitinka, tuo stipresnius jausmus patiria įsimylėję vienas kitą“, – sako psichologas.

Ginčijamasi, kas renkasi: ar vyras moterį, ar moteris vyrą. Kaip yra iš tikrųjų?

O kas pirmas: kiaušinis ar višta? Tai filosofinis klausimas. Abu renkasi vienas kitą. Nėra aišku, ar fizikoje pliusas traukia minusą ar atvirkščiai. Jie vienas kitą tiesiog traukia. Praktiškai tai yra pasąmoninis fizikinis procesas. Žmogaus psichikoje užkoduota, kokį partnerį jis turės.

Kaip paprastai vyrai vertina tai, jeigu moteris yra linkusi rodyti daugiau iniciatyvos užmezgant santykius?

Jeigu moteris linkusi rodyti iniciatyvą, vadovauti, yra aktyvi, tai ji paprastai pritraukia pasyvesnį vyrą, mėgstantį plaukti pasroviui. Tokia moteris jam tinka, patinka ir tokie žmonės įsimyli. Jeigu moteris susiduria su vyru, kuris ir pats yra aktyvus, tuomet atsiranda trintis. Tokiam vyrui iniciatyvi moteris nepatiks.

Bet gal skirtingais gyvenimo etapais žmogui keičiantis ir partnerio reikėtų kitokio?

Dažniausiai mes nesikeičiame. Paprastai žmonės yra linkę stabilizuoti savo būseną ir deda visas pastangas, kad išliktų tokie, kokie yra. Žmogaus asmenybė susiformuoja iki 18 m. ir keičiasi labai retai. Pokyčiams įtakos gali turėti nebent stiprūs gyvenimo sukrėtimai: pavojus gyvybei, visiškas bankrotas, santuokinio neištikimybė... Reikia labai stipraus impulso, kuris paskatintų keistis.

Jeigu teigiate, kad žmogaus asmenybė susiformuoja iki 18 m., tuomet ir šiuolaikiniai tvirtinimai, jog nereikėtų anksti kurti santuokos, netenka prasmės?

Tuoktis reikia tada, kai žmogus subręsta santuokai. Amžius visiškai nieko nesako apie psichologinę brandą. Jeigu žmogus tik laukia, kol jam kas nors duos šilumos, tai nesvarbu, ar jam bus 60 m., ar 15 m., vis tiek tokie santykiai bus pasmerkti žlugti.

Kokios įtakos renkantis partnerį turi išvaizda?

Išvaizda – viena iš komplekto dalių. Kiekvienas žmogaus išvaizdos bruožas atspindi ir asmenybę: charakterį, įpročius, polinkius ir pan. Išvaizda padeda žmogui pasąmoningai atpažinti tuos bruožus, kurių ieškoma.

Ar iš tiesų vyrai bijo protingų moterų, o moterys ieško už save protingesnių vyrų?

Visada ieškoma to, ko trūksta. Jeigu vienas protingas, jam nereikia kito tokio paties. Du protingi pradeda konkuruoti vienas su kitu. Tada įvairiais klausimais vyksta mūšiai-diskusijos.

Tvirtinama, kad kiekvienas žmogus turi savo odos, plaukų kvapą ir vyrai bei moterys vienas kitą renkasi būtent pagal jį. Ką apie tai žinote?

Kvapas atskleidžia informacijos apie žmogaus asmenybę, jo vidinį pasaulį. Šis archainis pasąmoninis būdas padeda sužinoti, ar tai tas žmogus, kurio ieškoma. Čia panašiai kaip gyvūnai pauostę maisto žino, ar jis tinkamas , ar ne.

Kaip vertinate jaunesnio vyro ir vyresnės moters santykius? Koks amžiaus skirtumas santykiams gali būti kliūtimi?

Kliūtimi gali būti bet koks amžiaus skirtumas. Jeigu vyras ir moteris bendraamžiai – tai taip pat gali būti kliūtimi. Nėra tokio varianto, kad viskas būtų gerai. Visada būna kažkokių problemų. Mitas, kad mes galime susirasti partnerį, su kuriuo būtų viskas gerai. Prisiimdamas pilną atsakomybę tą galiu patvirtinti. Vienais atvejais problema gali būti amžiaus skirtumas, kitais – partnerio išlaidumas, treti nesutaria dėl vaikų auklėjimo. Santykių baigtis priklauso nuo to, ar mes esame linkę bėdas spręsti ir ieškoti būdų, kaip tą daryti, ar nutraukiame bendravimą ir dairomės kažko kito. Žmogui, ieškančiam partnerio, su kuriuo nebūtų problemų, teks nusivilti ir po 15 nesėkmingų draugysčių. Šitai reikia labai aiškiai suvokti. Problemos kyla ne dėl to, kad mes pasirenkame netinkamą partnerį, o todėl, kad nemokame jų spręsti. Neverta tikėtis sutikti į save panašų partnerį, su kuriuo viskas būtų paprasčiau. Tokio žmogaus nėra. Net jeigu jį ir surasite, jus pykins nuo jo, nes pliusas pliusą stumia.

Sakoma, kad vyras pasąmoningai ieško moters, panašios į motiną, o moteris – vyro, panašaus į tėvą. Ar tai mitai, ar vis dėlto tame yra tiesos?

Tame yra pakankamai daug tiesos. Vaikas pirmaisiais gyvenimo metais mato du pagrindinius žmones – mamą ir tėvą. Jo akimis tėvai – viską mokantys ir viską galintys. Savaime suprantama, kad mažajam jie – autoritetas. Augdamas vaikas mato tėvų kuriamus santykius, kurie formuoja jo nuostatas. Šie patys pirmieji įspūdžiai vaiko sąmonėje įsitvirtina labai giliai. Vaikas tėvus pavyzdžiu laiko mažiausiai iki 10 m. amžiaus. Paaugęs jau pastebi ir kitokius santykių modelius, tačiau ir suaugęs dažnai net nesuvokdamas ieško to, ką matė vaikystėje.

Jeigu tėvai nesutarė, vis tiek siekiama atkartoti jų santykius?

Tai, jog tėvų santykiai nėra tokie, kokie turėtų būti, vaikas supranta tik vėliau – paaugęs. Pirmaisiais gyvenimo metais jis dar negali palyginti tėvų ir kitų žmonių santykių. Net jeigu ir yra nepatenkintas tėvų santykiais, priima juos de facto, kitaip tariant, neįsivaizduoja, kad gali būti ir kitaip. Vėliau nuo to gali būti labai sunku atsiriboti. Dažnai žmogus net ir stengdamasis nebūti toks kaip kitas, negali to išvengti. Kaip sakoma, į ką žiūrime, į tą ir panašėjame.

Koks turėtų būti sveiko proto ir pasidavimo jausmams santykis renkantis antrąją pusę? Kada reikėtų klausyti širdies balso, o kada – remtis logika?

Žodis reikėtų čia nėra visai tinkamas. Žmonės renkasi skirtingai. Čia panašiai kaip ir perkant automobilį: vieni nori vienokio modelio, kiti – kitokio. Nusakyti kriterijus, kaip reikėtų elgtis, yra labai sunku. Mes galime įsivaizduoti, kokio partnerio norėtume, bet ne visada susižavėsime sutikę žmogų, kuris pasižymi tomis savybėmis. Jeigu antrąją pusę mėginsime rinktis pagal protą, nieko neišeis. Partnerio pasirinkimas – pasąmoninis procesas. Čia kaip fizikoje: pliusas traukia minusą.

Norite pasakyti, kad dviejų žmonių charakteriai turėtų labiau skirtis, nei būti panašūs?

Susitikę du vienodi žmonės gali protingai pasišnekėti, bet vienas kito visiškai netrauks. Kokia prasmė būtų turėti arba tik du vienodus raktus, arba dvi vienodas spynas? Jokios. Norint atrakinti duris reikia spynos ir rakto. Santykių prasmė – vienam žmogui papildyti kitą. Žinoma, gali būti sunku, jeigu asmenybės skiriasi ir kardinaliai. Tačiau kuo nepanašesni žmonės susitinka, tuo stipresnius jausmus patiria įsimylėję vienas kitą.

Į kokias savybes rinkdamiesi antrąją pusę atkreipia vyrai ir moterys?

Kaip jau minėjau, pasąmoningai mus traukia priešingomis savybėmis nei mes pasižymintys žmonės. Jeigu esate tylus, tikėtina, kad jus trauks emocionalus partneris. Ramus vyras dažnai susiranda kūrybišką, spontanišką moterį. Ir priešingai – jeigu vyrui sunku priimti sprendimus, jis susiranda linkusią vadovauti, kontroliuoti moterį. Mes ieškome to, ko mums trūksta. Nereikia to, ką ir taip turime. Juk sotus maisto neieško. Kiekvienas nori harmonijos, o ji sukuriama susitikus dviem priešingybėms, papildančioms vienai kitą.

Bet ar tie charakterio skirtumai vėliau netampa santykių kliūtimi?

Paprastai taip ir būna. Iš pradžių du skirtingi žmonės pritraukia vienas kitą, tačiau kiekvienas savo viduje turi taisykles, kurios pradeda trukdyti santykiams. Pavyzdžiui, jau minėtas ramus vyras susiradęs kūrybingą, spontanišką moterį iš pradžių jaučiasi gerai. Tačiau laikui bėgant mylimosios spontaniškumas jį pradeda trikdyti. Tuomet jis ima galvoti: „Kodėl ji taip elgiasi? Juk taip negalima. Viską reikia daryti protingai ir apgalvotai.“ Ir atvirkščiai, emocionalios moters, susiradusios pragmatišką vyrą, viduje po kiek laiko irgi kyla prieštaravimų: „Kodėl jis toks šaltas, bejausmis, ir logiškas?“ Taigi tai, kas mus pritraukia, vėliau pradeda stumti. Kitam žmogui mes pradedame įrodinėti, kad elgtis taip, kaip jis yra įpratęs, negalima. Konfliktai atsiranda pradėjus teisti, kritikuoti, auklėti.

Nuo ko priklauso konfliktų baigtis?

Nuo žmogaus sąmoningumo. Šį išbandymą turi išlaikyti visos poros. Jeigu sąmoningumo trūksta, sąjunga nebūna laiminga. Tuomet galimi du variantai. Pirmuoju – žmonės kovoja vienas su kitu, antruoju – stengiasi neliesti probleminių taškų ir vaizduoja, kad viskas yra gerai. Pastaruoju atveju jokio artumo, šilumos ir meilės nebelieka. Paprastai kiti žmonės linkę galvoti, kad tokių porų santykiai – idealūs, tačiau iš tikrųjų tarp jų vyksta šaltasis karas. Tokia pora kartu gali būti labai ilgai, bet paprastai nuolat jaučia nepasitenkinimą, nes tokiuose santykiuose nėra likę nei aistros, nei jausmų. Lieka forma be turinio.

Kokios priežastys dažniausiai lemia poros nesutarimus ar net santykių baigtį?

Tai vidinė atmetimo reakcija, nesusitaikymas su tuo, kad partneris yra kitoks. Ši reakcija kyla todėl, kad žmogus linkęs neigti kažkurią savo pusę. Tokiu būdu jis neleidžia pasireikšti savo savybėms, kurias traktuoja kaip nederamas. Paradoksalu, bet būtent tų savybių, kurioms neleidžiame pasireikšti, pasąmoningai ieškome kitame žmoguje. Paprastai tokį žmogų ir pritraukiame. Tačiau po kiek laiko prasideda atmetimo reakcija. Kitaip tariant, jeigu kažko neleidžiama sau, savaime suprantama, kad neleisime ir kitam.

Tuomet kuriais atvejais santykiai būna pasisekę?

Natūraliai – jokiais atvejais. Natūraliai galimi tik du variantai: arba žmonės kankinasi ir konfliktuodami toliau gyvena kartu, arba išsiskiria. Nei vieni santykiai natūraliai neatveda prie kažko šilto ir gero. Prie to prieinama tada, kai žmonės pradeda sąmoningai dirbti su savimi, kurdami gražius santykius. T.y. tada, kai mokosi vienas iš kito, kalbasi, ieško kompromisų ir būdų, kaip kurti o negriauti.

Ar reikėtų tam tikrose srityse partneriui nusileisti?

Nusileidimai neturi jokios prasmės. Prasmę turi kompromisų ieškojimas. Jie padeda ir vienai, ir kitai pusei patenkinti savo poreikius. Norint turėti gerus santykius, žmonės turi ieškoti kompromisų, o ne nusileisti vienas kitam. Jeigu vienas partneris linkęs nusileisti kitam, laikui bėgant pradeda jausti nuoskaudą. Tai meškos paslauga, nes tas, kuriam nusileidžiama, ima tuo piktnaudžiauti.

Psichologą M.Daugelavičių kalbino Jurgita Valentaitė
http://www.psichologas.org
]]>Wed, 15 Jun 2011 15:04:37 GMThttp://www.seimospsichologas.com/psichologiniai-straipsniai/ar-sunku-bti-tvu Ar sunku šiandieniniam vyrui būti tėvu? Psichologas dr. Marius Daugelavičius įsitikinęs, kad netgi labai. Ir apskritai vyru šiandien būti nelengva. Anksčiau viskas buvo aišku – vyrų ir moterų, tėvų ir motinų vaidmenys buvo apibrėžti per tūkstantmečius susiformavusios tradicijos. Šiandien išgyvename lūžį, kai senųjų modelių atsisakoma, bet naujieji dar nesusiformavę. Dėl to kenčia ir vyrai, nerandantys, kaip prisidėti prie šeimos gerovės, jeigu iš jų jau nebereikalaujama sumedžioti bizono, ir moterys, trokštančios nepriklausomybės, tačiau slapta svajojančios atsiremti į stiprų vyrišką petį. - Sakoma, kad moteris laiko tris namų kampus. Ar tai tiesa? Ar iš tiesų vyrai taip toli išstumti iš namų sferos?

- Kalbant apie tris kampus, paprastai turimi omenyje fiziniai namai. Namų ruoša – valymas, skalbimas, tvarkymas. Tradiciškai tai iš tikrųjų daro moterys. Bet kažkas turi rūpintis didžiaisiais dalykais - kad tie namai apskritai būtų, kad būtų už ką juos išlaikyti. Anksčiau žmonėms grėsdavo įvairūs pavojai, tekdavo ginti namus. Vyras tradiciškai rūpindavosi visais tais išoriniais dalykais – ginti šeimą, rūpintis, ją išlaikyti. O moteris tradiciškai daugiau rūpindavosi vidiniais šeimos dalykais.

Kalbant globaliomis kategorijomis, vyras iš principo labiau koncentruojasi į išorinius ir didelius dalykus, didelius iššūkius – sumedžioti bizoną, nugalėti kare. Vyrui psichologiškai labai sunku užsiiminėti smulkmenomis. Moteris geba geriau matyti smulkmenas ir vidinius dalykus. Namai - tai vidus ir begalė smulkių dalykų.

- Šiais laikais bizono medžioti nebereikia, saugumas patikėtas išorinėms jėgos struktūroms – kaip tai pakeičia vyro funkciją šeimoje?

- Funkcija iš tikrųjų keičiasi. Ir pati moteris šiandien gali save išlaikyti. Tam tikra prasme moteris pereina į tradicinę vyro sferą. Pinigų uždirbimas, namų išlaikymas anksčiau buvo vyrų sritis. Todėl vyras kartais nebežino, kaip jis gali prisidėti prie šeimos gerovės. To, ką anksčiau moterys darė, jis nemoka. Jam psichologiškai labai sunku.

- Kas lemia, kad vyrai mažiau linkę dalyvauti vaikų auklėjime – kultūra ir auklėjimas ar biologinės priežastys?

- Gal jau minėti psichologiniai momentai – kad vyrai labiau orientuoti į išorinius dalykus. O į juos jie linkę ir dėl auklėjimo, ir dėl genetinių priežasčių. Tai vyko dešimtis ir šimtus tūkstančių metų. Visa tai įaugo į genus, kuriuose užkoduota žmonijos patirtis. Ji taip greitai nesikeičia. Nors dabar pasikeitė sąlygos, moteris tapo kitokia – nei psichologijoje, nei genuose, ne fiziologijoje iš principo niekas taip greit nepasikeitė.

Šiais laikais neliko aiškumo, kas yra vyras, kas yra moteris, ką turi daryti vyras, ką turi daryti moteris. Anksčiau buvo aišku – moteris rūpinasi vaikais, namais, o vyras medžioja, uždirba pinigus. Dabar visa tai susimaišė, ir tai didelė tragedija tiek vyrams, tiek moterims. Nebėra to aiškumo ir paprastumo, kaip gyventi. Kyla trintys, konfliktai. Vienas vienaip įsivaizduoja, kitas kitaip, o genuose treti dalykai užkoduoti.

- Ar šiuo metu Lietuvoje dar daug šeimų gyvena pagal tradicinį patriarchalinį modelį?

- Nemažai. Lietuva – gana konservatyvi šalis. Tradicinių modelių išlikę daugiau, nei Vakarų pasaulyje. Bet ir čia pastebimos tokio modelio nykimo tendencijos. Vis labiau populiarėja vakarietiškas laisvesnis modelis, kur pretenduojama į lygybę.

- Ar Lietuvoje patriarchalizmo vis dar nemažai dėl vyrų nelankstumo, ar moterys pačios labiau pageidauja tradicinių „tikrų“ vyrų?

- Ir viena, ir kita. Moteris, kad ir kaip ji pretenduotų į savarankiškumą, nors ir galėdama savimi pati pasirūpinti, vis vien nori, kad vyras ja rūpintųsi. Tai užkoduota ir genuose, ir psichologijoje, kuri „įaugusi į kraują“. Moteris nori saugumo, užuovėjos, o tai gali suteikti stiprus, tradicinis vyras. Atsiranda prieštaravimas – viena vertus, norisi savarankiškumo ir laisvės, kita vertus, norisi saugumo, kad ja rūpintųsi. Prieštaravimai natūralu, nes dabar pokyčių metas. Senas modelis dar neišėjo, o naujas dar neatėjo.

- Kaip šiandieniniai vyrai supranta, ką reiškia būti tėvu, vyru?

- Sunkiai supranta. Nebėra aiškumo, nebėra konkretumo auklėjime. Vieni dalykai atmetami, bet kaip gyventi kitaip – nelabai kas ir moka.

- O kaip reikėtų gyventi? Koks turėtų būti tikras vyras dabartiniais laikais?

  - Turbūt kiekvienas žmogus turi pats sau atsakyti į šitą klausimą. Nėra tokio dalyko, kuris būtų be išlygų teisingas. Šeimoje gerai yra tai, kas priimtina abiems pusėms. Tai, kas kuria gerus santykius, meilę, šilumą šeimoje. Vienu atveju tai gali būti vienoks modelis, kitu – kitoks.

- Koks jūsų požiūris į nepilnas šeimas, vaikus, augančius be tėvo? Ar pilnos šeimos sureikšminimas nėra pernelyg išpūstas? Ar tikrai taip svarbu, kad šeima būtų pilna?

- Absoliučiai svarbu. Jeigu šeima nepilna, formuojasi modelis, kad tai yra normalu ir taip turi būti. Bet vaikams vis vien norisi ir tėvo, ir mamos. Tas poreikis yra prigimtinis. Jeigu tėvo nėra, vaikas jaučiasi nuskriaustas, paliktas – nes tėvas juk buvo. Jo negalėjo nebūti. Viena mama ar vienas tėvas negalėjo susilaukti vaiko. Jausdamasis paliktas, vaikas pradeda keršyti, griauti arba save, arba pasaulį aplink save. Matydamas sugriuvusį savo gyvenimą, jis jaučiasi nevertas gero gyvenimo. Nepilnos šeimos pasekmės gali būti didžiulės ir tragiškos.

- Bet galbūt iš visuomenės kyla vertinimas, kad nepilna šeima yra blogesnė, ir dėl to jose augantys vaikai išgyvena tokias traumas?

  - Įsivaizduokite – jūs neturite maisto. Ar jaučiatės blogai dėl visuomenės požiūrio, ar dėl to, kad jūs tiesiog norite valgyti? Lygiai taip pat tėvo ir mamos poreikis. Jis nėra sugalvotas, tai prigimtinis žmogaus poreikis.

- Ar kokiais nors atvejais tėvas gali pakeisti motiną?

- Ne. Tėvas yra tėvas, o mama yra mama. Tėvas yra vyras, o mama yra moteris. Tėvas moko vaiką, kas yra vyras, o mama moko, kas yra moteris. Jeigu vienos pusės trūksta – dingsta harmonija.

- Kuriame amžiaus tarpsnyje vaikui svarbiausias tėvo vaidmuo?

- Visais. Jeigu nėra tėvo, bet kuriuo atveju tai tragedija. Žinoma, kuo vaikas vyresnis, tuo poveikis mažesnis. Asmenybė labiausiai formuojasi pirmuosius keletą metų, tai gal ir būtų galima sakyti, kad čia tėvo vaidmuo yra svarbesnis, bet nedrįsčiau kategoriškai to teigti.

- Ar reikėtų, atsižvelgiant į pakitusius reikalavimus vyrams, berniukus stengtis auklėti kitaip – lavinti ne įgūdžius, reikalingus ginant šeimą agresyvia jėga ir medžiojant bizonus, o įgūdžius, reikalingus tėčiams prižiūrint vaikus?

  - Bet kokiu atveju, vaikas mokysis iš to, kaip elgiasi jo tėvai ir kokie jie yra. Jeigu tėvas yra vienoks, o auklėja vaiką kitaip, nieko iš to neišeis. Suaugusiems reikia tiesiog būti laiminga šeima, ir vaikas iš jų viso to išmoks. Jeigu tėvai bus nelaimingi – galima auklėti vaiką kaip tik nori, bet jis greičiausiai to nedarys, nes matys, kad tai neveikia. Pats geriausias vaikų auklėjimas – patiems tėvams būti laimingiems.

Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino Jurgita Noreikienė www.lrytas.lt

]]>Mon, 28 Mar 2011 14:03:34 GMThttp://www.seimospsichologas.com/psichologiniai-straipsniai/-apie-patyiasVisame pasaulyje egzistuoja gausybė įvairių socialinių problemų. Bene skaudžiausia ir labiausiai pasitikėjimą savimi griaunanti problema esti patyčios mokyklose. Patyčios – tarsi srauni upė nusinešanti daugybę aukų. Deja, mūsų tėvynė vis dar pirmauja tarp šalių, kuriose būtent ši problema yra tvirtai įsišaknijusi. Taigi, negalima plaukti pasroviui bei likti abejingiems ir apatiškiems.Patyčių reiškinys gyvuoja jau seniai

„Patyčios vyksta visur - šeimose, kiemuose, matome žiniasklaidoje, todėl nenuostabu, kad jos vyksta ir mokyklose“, - svarstė 9 metų patirtį turinti Alytaus miesto vidurinės mokyklos mokytoja. Pasak jos, šis reiškinys gyvuoja jau labai seniai, tačiau paskutiniu metu jo padaugėjo, atsirado įvairesnių patyčių formų.

Psichologo bei asociacijos „Visas pasaulis manyje“ prezidento Mariaus Daugelavičiaus teigimu, patyčias patyrę vaikai dažnai jaučiasi nesaugūs, jie jaučia nuolatinį nerimą, baimę. Anot M. Daugelavičiaus, tokių vaikų savivertė dažniausiai yra kritusi, jie pradeda tikėti esantys prastesni už kitus ar kad yra juokingi, blogi ir panašiai. „Tai su laiku pereina arba į agresiją arba į depresiją. Agresija - kerštas visam pasauliui, pyktis už patirtas skriaudas išliejamas arba ant skriaudėjų arba ant visiškai nekaltų silpnesnių vaikų, gyvūlėlių (kačių, šuniukų ir pan.). Toks vaikas pamažu pavirsta žiauriu, piktu, agresyviu. Jei vaikas labiau linkęs į savęs kaltinimą, jis nutaria esantis kaltas pats, taigi palaipsniui auga kaltė, nusivylimas pasauliu, uždarumas“.
REKLAMA

Įvairios smurto rūšys moksleivius veikia nevienodai. „Kiekvienas mokinys yra išskirtinis ir kiekvienas turėjo kitokį patyrimą šeimoje, todėl ir jautrumas tiek fiziniam, tiek emociniam smurtui yra skirtingas. Tačiau reikia nepamiršti, kad nesvarbu ar fizinis ar emocinis, bet tai yra SMURTAS. Aišku fizinį smurtą lengviau pastebėti ir dažniausiai aplinkiniai labiau reaguoja į jį“, - kalbėjo mokyklos psichologė Janina Samusenko. Ji taip pat pabrėžė, kad ne retai emocinis smurtas yra pavojingesnis, kadangi yra ilgai nesustabdomas ir tuo pačiu gali padaryti daugiau žalos.

Bando susidoroti patys

„Jei klasėje yra šiek tiek „kitoks“ mokinys, įžeidžiančių pastabų kartais susilaukdavo tuomet, kai jį kviesdavau atsakyti į klausimą ar atlikti užduotį, t.y. tada, kai jis prabildavo ar atkreipdavau į jį dėmesį“, - patirtimi bei prisiminimais dalijosi mokytoja. „Koridoriuje taip pat pastebėdavau tokių atvejų, kai skaudinančiais žodžiais būdavo palydimas „kitoks“ moksleivis, jei jis eidavo pro šalį arba tiesiog būrelis išdykėlių nesugalvodavo jokios kitos pramogos, tik pasišaipyti“, - tęsė ji.

Psichologas M. Daugelavičius akcentavo, kad vaiką, patyrusį patyčias, galima atpažinti iš jo elgesio pokyčių, taip pat iš padidėjusios agresijos arba uždarumo, sumažėjusios savivertės, nuoskaudos, įžeidumo, beviltiškumo. „Tokie požymiai gali būti įtakojami ir kitų faktorių, tačiau suaugusiems bet kokiu atveju vertėtų atkreipti dėmesį į pakitusį vaiko elgesį“. Pasak mokyklos psichologės J. Samusenko yra tikrai nemažai mokinių besikreipiančių dėl patiriamų patyčių. „Bet dažnai pasitaiko ir tokių, kurie vengia kreiptis pagalbos, o bando su šiomis problemomis susidoroti patys. Tai lemia įvairios baimės: keršto baimė, baimė kitų būti pavadintam skundiku, taip pat mokinys galvoja, kad jam niekas nepadės. Galiausiai jis gėdijasi aplinkinių reakcijos“, - pasakojo mokyklos psichologė. Ji taip pat pridūrė, kad itin svarbus esti tinkamas ir ramus reagavimas į pagalbos prašymą.

Mokytoja taipogi visada stengiasi užstoti mokinį, patiriantį patyčias, mėgindama sudrausminti netinkamai besielgiantį vaiką. „Deja, tai tik momentinis poveikis“, - apgailestavo Alytaus mokyklos mokytoja. Anot jos, kai skriaudikas apsuptas draugų, jis jaučiasi stiprus ir nenori reaguoti į pastabas. „Jei būtų vienas, būtų kitaip. Bet paprastai tokie būna drąsūs tik minioje“.

Netiesioginis pagalbos prašymas

Pasak Mariaus Daugelavičiaus yra daug psichologinių teorijų, aiškinančių smurto priežastis mokykloje. „Daugelis jų sutinka su tuo, kad smurtaujantys vaikai jautė meilės ir šilumos trūkumą šeimoje. Kiekvienas vaikas ateina į šį pasaulį pakviestas meilės ir tikėdamasis, jog ši meilė jo čia ir laukia. Deja, tikrovėje dažnai būna kitaip“, - mintimis dalijosi psichologas. M. Daugelavičiaus teigimu savimi ir pasauliu patenkintas žmogus, besijaučiantis saugus ir pasitikintis savimi niekuomet nesmurtaus.

„Tiesiog mūsų visuomenėje yra priimta kaltinti kitus dėl savo problemų; vaikai ne išimtis“, - kalbėjo asociacijos prezidentas. Mokyklos psichologė J. Samusenko taip pat teigė, kad dažniausiai mokinys, kuris tyčiojasi irgi yra auka. „Tikėtina, kad skriaudėjas pats patiria ar yra anksčiau patyręs patyčias. Todėl nemokėdamas susitvarkyti su gėdos bei pažeminimo jausmais, žemina kitus“, - kalbėjo psichologė.

 Anot mokytojos, ne retai tyčiojamasi siekiant išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, paslėpti savo kompleksus, taipogi dėl noro būti dėmesio centre, jaustis viršesniu už kitus. „Tai mėginimas pabėgti nuo kamuojančių vidinių problemų arba netiesioginis, nesąmoningas pagalbos prašymas: padėkite man, pamatykite mane, man sunku, man reikia, kad mane išgirstumėt...“, - vardijo mokytoja.

„Saugesnis“ smurtas

Dabartiniu metu sparčiai populiarėja technologijomis paremtos patyčios, kuomet viešose vietose platinamos įvairios nuotraukos ar vaizdo įrašai, neretai patenkantys ir į internetą. Pasak psichologo, tai smurto rūšis, kuomet smurtaujama ne tiesiogiai prieš asmenį, bet jam už nugaros. „Ne visi yra tokie stiprūs, kad galėtų išlieti savo agresiją ant kitų žmonių, jie išlieja tokiu būdu, kai nereikalingas tiesioginis konfliktas, tai tam tikra prasme „saugesnis“ smurtas, panašiai kaip ir smurtas prieš naminius gyvūnėlius ar augalus. T.y. tuos, kurie negali apsiginti“, - pasakojo M. Daugelavičius.

Prieš keletą metų šią ganėtinai naują technologinio smurto rūšį teko patirti jaunai, dabar jau 20 - tojo gimtadienio sulaukusiai merginai. Buvo paviešintos jos asmeninės nuotraukos. „Buvau naivi, patikėjau gražaus vaikino žodžiais, o jis manimi pasinaudojo ir sugadino man gyvenimą“, - skaudų pasakojimą pradėjo mergina. Pasak jos, po nuotraukų išplatinimo interneto platybėse, panelei buvo be galo sunku. „Aš praliejau daug ašarų, maldavau, kad jis taip nesielgtų, tačiau jam buvo nė motais. Netgi juokinga“, - pridūrė nukentėjusioji.

Mergina kurį laiką niekam apie šį įvykį nepasakojo. „Tylėjau, galvojau, kad viskas išsispręs, jeigu niekam nesakysiu, nes tikriausiai daug kas taip mano, deja, jau buvo per vėlu...“, - prisiminimais dalijosi mergina. Anot panelės, apie įvykį neilgai trukus sužinojo ir tėvai. „Jie pyko, barėsi, tačiau mane palaikė. Labai sunku buvo, kai nusigręžė daug žmonių, kurie vaidino esą draugai. Nepaisant to, išliko mane suprantantys. Nors jų ir nedaug, bet vertinu tai“, - širdį atvėrė nukentėjusi mergina. Ji prasitarė tada kabojusi ant savižudybės krašto.

Psichologė Janina Samusenko tikino, kad nuolatinės patyčios ir bendraamžių atstūmimas gali sukelti beviltiškumo jausmą ir nenorą gyventi. „Laiku nepastebėjus problemos ir nesuteikus pagalbos gali įvykti tikros dramos“.

Mergina pasakojo, kad patyčias girdi iki šiol. „Tikriausiai daug kam nepatinku, nes tie, kurie to nėra patyrę juokiasi ir tyčiojasi“. Nepaisant to, mergina dabar yra siekianti tikslo studentė, tačiau ji prisipažino, kad buvo sunku ir baisu ryžtis studijuoti. „Bijojau, kad gyvenime šis įvykis gali pakišti koją, bet aš labai tikiuosi, kad vis dar liko supratingų, turinčių jausmus žmonių“, - kalbėjo mergina. Panelė tikino atleidusi ir nebelaikanti pykčio širdyje vaikinui, dėl kurio tiek blogo teko patirti. Pokalbio pabaigoje mergina visiems palinkėjo išmokti atsirinkti draugus, kad atsitikus nelaimei, nepasirodytų jog jie visada buvo su kaukėmis.

Kaip matome, kiekviena technologinė naujovė atneša ne tik naudą, bet turi ir neigiamą pusę. „Iš tiesų, tai baisu ir sunkiai sukontroliuojama. Be to manau, kad ne visi, kurie tuo naudojasi norėdami pasityčioti, suvokia kokiu mastu pasklis jų išplatinta informacija ir kokias skaudžias pasekmes tai turės“, - pamąstymais dalijosi mokytoja.

Painioja su humoru

Pasak mokyklos psichologės, kartais suaugusieji patyčias painioja su humoru ir pajuokavimu, tačiau tai skirtingi dalykai. „Patyčias nuo humoro skiria tai, kad tas iš kurio tyčiojamasi jaučiasi blogai ir juokinga yra tik tiems, kurie tyčiojasi ar stebi. Tačiau dirbdama mokykloje su džiaugsmu pastebiu, kad vis daugiau tėvų ir pedagogų atkreipia dėmesį į patyčias ir stengiasi jas sustabdyti“. Mokytoja taipogi mano, kad tėvai turėtų bendradarbiauti su pedagogais ir padėti vaikams bendromis jėgomis.

Įvairūs kompiuteriniai žaidimai taip pat turi įtakos vaikų elgsenai. „Jau ne pirmus metus pradėta pastebėti, kad smurtinio turinio kompiuteriniai žaidimai gali sukelti netinkamą vaikų elgesį. Tai patvirtina ir dauguma atliktų tyrimų“, - pasakojo J. Samusenko. „Pavyzdžiui, JAV Nacionalinis psichikos sveikatos institutas nustatė, kad stebėję smurtą vaikai gali tapti mažiau jautrūs kitų žmonių skausmui ir kančioms; labiau linkti į agresyvumą, o juos supantį pasaulį suvokti kaip labiau bauginantį, priešišką“, - tęsė ji.

„Be to dažniausiai žaisdami smurtinio turinio kompiuterinius žaidimus vaikai turi vis kartoti ir kartoti smurtinius veiksmus, o visa tai skatina išmokimą“, - pridūrė Janina Samusenko. Anot mokyklos psichologės, ne visi kompiuteriniai žaidimai skatina smurtą. Yra ir daug lavinamųjų žaidimų, padedančių vaikui vystyti atmintį, dėmesį, pastabumą. „Aišku net ir tokie žaidimai turi būti naudojami su saiku. Taigi, ką vaikas gaus sėdėjimo prie kompiuterio metu, labai priklauso nuo suaugusiojo“.

Būtina šalinti problemos priežastį

Psichologės J. Samusenko nuomone, pirmiausia privalome reaguoti į patyčias, nes abejingumas tik skatina klaidingą elgesį. „Yra itin svarbu su vaikais aptarti, kaip bus reaguojama į patyčias, kokios bus skriaudėjų elgesio pasekmės“, - akcentavo psichologė.

Mokytojos požiūriu, mokyklose vykdomi projektai turi įtraukti ne tik pačius gabiausius ir drausmingiausius, bet ir tuos, kurie linkę tyčiotis. „Projektai nebūtinai turi būti patyčių tema, kadangi bet kokia bendra veikla siekiant vieno tikslo skatina bendradarbiavimą bei pagarbą“, - pasiūlymais dalijosi mokytoja.

Pasak asociacijos prezidento bei psichologo Mariaus Daugelavičiaus, pirmiausia reikėtų šviesti šeimas, pranešti tėveliams apie jų santykių šeimoje pasekmes augančiai asmenybei. „Tėveliai turi būti šviečiami ir skatinami sukurti vaikui namuose saugią ir šiltą atmosferą bei demonstruoti jiems savo meilę. Tada mes šalinsime problemos priežastį, o ne kovosime su pasekmėmis...“, - kalbėjo M. Daugelavičius.

Donata Stancelytė
Delfi.lt


]]>Tue, 08 Feb 2011 14:24:32 GMThttp://www.seimospsichologas.com/psichologiniai-straipsniai/vyr-ir-moter-psichologijaSakoma, kad pasaulyje egzistuoja tik dvi žmonių rasės – vyrai ir moterys. Tik tarp jų egzistuoja esminiai skirtumai mąstyme, jausmuose, elgesio strategijose ir motyvacijose. Odos spalva yra ne toks jau didelis skirtumas…

  Kad giliau susivokti kuo mes skiriamės, vertėtų prisiminti universaliuosius pasaulio įstatymus. Vienas iš jų vadinasi poliariškumų dėsniu – kitaip sakant, viskas šiame pasaulyje sudaryta iš priešingybių. Diena – naktis, aktyvumas – poilsis, vidinis – išorinis, pradžia – pabaiga ir t.t. Kaip mes pamename iš fizikos, energija teka, kai egziztuoja jungtis tarp pliuso ir minuso. Jei yra tik pliusai arba vien tik minusai – energija neteka, nėra judėjimo, nėra gyvenimo. Taip pat energija neteka, jei nėra jungties, kontakto tarp pliuso ir minuso. Jei jie egzistuoja, bet nesusisiekia, taip pat procesai nevyksta. Taigi, vyrai ir moterys ir yra tokie priešingi poliai, pliusai ir minusai. Dažniausiai šioje vietoje pradedame svarstyti o kurie gi pliusai (atseit geri), o kurie gi minusai (atseit blogi).  Taip nereiktų daryti. Tai tiesiog priešingybės ir tiek…

  Taigi , me sesame visiškai skirtingi, vyrai ir moterys. O priešingybės iš vienos pusės nesuprantamos, iš kitos vis tik traukia. Ir mes einame per gyvenima ieškodami savo puselės, kuri mums lemta. Ir kai sutinkame, atsitinka mažas stebuklas- mes jaučiame pilnatvę, mums gerai, nenorime paleisti nei sekundei savo vyro ar moters. Mes kompensuojame vienas kitą, papildome. Atrodo, kad viskas puiku ir tai tęsis amžinai. Deja, déjà… Praeina daugiau ar mažiau laiko, naujumo efektas praeina ir mes pradedame pastebėti, kad mūsų partneris vistik yra kažkoks kitoks. Tai, kas anksčiau atrodė privalumai, dabar pradeda erzinti: ne taip valgo, ne taip elgiasi, daiktus ne ten pasideda ir t.t. Mes pradedame matyti koks vistik tas žmogus nesuprantamas, tolimas, vienu žodžiu kitoks. Toliau paprastai seka auklėjimo etapas – mes bandome pakeisti, išsauklėti, atvesti į protą savo partnerį. Jis arba priešinasi arba gal net bando pasikeisti. Bet, déjà, paprastai nieko neišeina. Ne taip lengva iš esmės pasikeisti. Na, net jeigu ir išeitų, dviems vienodiems tiesiog neįdomu kartu gyventi. Pamename, kad du pliusai arba du minusai vienas kitą stuma, traukia tik priešinga. Taigi, toliau seka konfliktai, pykčiai ir pakankamai dažnai skyrybos

  Aš čia trumpai aprašiau šeimyninius santykius, bet mini scenarijuje tai vyksta ir darbinėje aplinkoje ir visur kitur. Pradžioje priešinga traukia, o po to prasideda nesupratimas, konfliktai. Deja, tai kasdienybė. Jūs užduosite visai logišką klausimą – o ką gi daryti ? Nejaugi viskas taip beviltiška ? Be abejo, išeitis visuomet yra, šiuo atveju taip pat. Taip jau yra, kad suprasti vienas kitą gali tik du panašūs žmonės. Moteris visuomet supras moterį, futbolininkas supras futbolininką, gydytojas gydytoją, ligonis ligonį. Jie turi kažką bendro, sąlyčio taškus. Jie “savi”. Tame ir yra išeitis – patapti kažkokia dalimi tokiu pat kaip ir žmogus, su kuriuo norime suartėti. Pavyzdžiui – jis žaidžia tenisą, n air aš pamegsiu žaisti tenisą, jis ar jinai mėgsta kinišką maistą, n air aš paragausiu. Bet čia svarbu ne formaliai, kaip sako “iš reikalo” tai daryti, bet daryti tai su malonumu. Tada pas mus atsiranda sąlyčio taškai, šioje vietoje mes tokie pat , vienodi. Mes čia artimi, suprantame vienas kitą. Be abejo, apskritai supanašėti neturi prasmės, pasidarys nebeįdomu . Mes turime išlaikyti savo individualumą, bet ir mokytis būti lanksčiais – patapti kai norime kitokiais. Ir ne tik del santykių ark ad suprasti kitą žmogu. Žmogus, kuris gali keistis, ugdytis naujas savybes, patapti kitokiu, visuomet yra pranašesnis prieš tuos , kurie laikosi įsikabinę savo įpročių, senų strategijų, . Ypač šiais permainų laikais. O tai išeina už vyrų moterų santykių ribų.  Tai apskritai glimybė judėti, vystytis, siekti gyvenime daugiau. Vyrų moterų santykiai tiesiog yra poligonas  treniruotėms, galimybė ugdyti savyje naujus sugebėjimus, lankstumą, kito žmogaus pajautimą ir t.t. O tai visuomet palanku. Sėkmės jums !

Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
Mob +370 659 18242
www.psichologas.org

]]>Wed, 29 Sep 2010 06:39:11 GMThttp://www.seimospsichologas.com/psichologiniai-straipsniai/first-postŠeimos psichologas, šeimos psichologai, šeimos psichologas konsultuoja, porų psichologas, šeimos konsultavimas, šeimos psichologas vilniuje, privatus šeimos psichologas

Psichologas Marius Daugelavičius
Tel. 8 659 18242, info@psichologas.eu
http://www.psichologas.org
]]>